Kas yra mano Indija

Jau mėnesis (ar du…), kaip grįžom… Sako, turi praeiti laiko, „nusistovėti“…

Kaip viskas įdomiai ir paslaptingai skamba, ką apie ją skaitai ar girdi. Kaip ją įsivaizduoji..? – Viskas yra ne taip. Viskas yra priešingai ir tuo pačiu taip pat. Viskas yra taip, kaip tikėjaisi. Ir taip, kaip visiškai nesitikėjai. O mintys liejasi. Apie ją pagalvoji kiekvieną dieną, ir supranti, kad galbūt viskas yra tiesiog taip, kaip yra. Viskas yra taip, kaip tau atrodo.

Norisi apie ją visiems papasakoti. Bet pasakoti nėra ką, nes visa tai - nepapasakojama. Nenusakoma žodžiais. Žodžiai per daug riboja nusakyti tam, ką ten matai, girdi, užuodi ir jauti. Nes negalėtum krykštauti…“kaip ten gražu…kaip linksma…kaip pailsėjau…“ Na, taip, gražu, be proto gražu! Ir linksma: juk esi su mylimu žmogum. Ir pailsėjom: visgi atostogos...

Bet ir pavargom. Nuo nepaliekančios minties, kad tu – kitoks. Gali tiesiog būti tuo turistu, apsišarvuoti kantrybe ir atostogauti. O gali – ko dažnai norėjosi – įlysti į skarmalus ir tiesiog …išnykti… gatvėje. Suprasti, ką tai reiškia. Ką reiškia BŪTI INDIJOJ.

Neišdrįsom.

---

PURVAS, KARVĖS, ŠUNYS, VARGŠAI, LAVONAI, SMARVĖ…
ir žmonės sau tyliai pagalvoja, „niekada ten nevažiuočiau…“

Bet. Prakasus purvą randi sidabrą. O prakrapščius sidabrą – lašelį aukso… Kiti gi ir visą ežerą aukso atranda. O kiti – prabuvę tiek laiko – tik tą lašelį…

Nes ne laike esmė. Na, taip, ir laike… per svaitę tikrai negali spėti visko pamatyti ir viską suprasti (o suprasti ten tikrai yra ką!). Bet tikroji esmė – tavyje. Todėl ir negali nieko pasakot, nes ta patirtis tokia asmeniška. Nes tu žinai, kad viskas, ką pasakosi, liks nesuprasta. Juk kiekvienas žmogus parsivežtų visai kitus įspūdžius. Ir ne tik dėl to, kad visi žmonės skirtingi… O todėl, kad INDIJA kiekvienam žmogui parodo skirtingą save.

---

Daug galvoju ir suprantu, kad Indijoje visgi pabuvom tik porą savaičių… Nes Goa – nebe Indija. Ten nebekankina mintys, kas čia, kodėl čia, iš kur, ką tai reiškia… O kadangi nėra klausimų, tai ir atsakymų nėra. O dviejų savaičių surast atakymams nepakanka. Ne dvasiniams atsakymams – ko daugelis važiuoja ten ieškot – tiesiog atsakymams. Apie juos, indus, apie jų gyvenimą, jų tikėjimą, jų kultūrą: ji tokia turtinga, luitais!

O Goa – jau kitas pasaulis. Apie Goa gali drąsiai pasakyti: pailsėjau, pagaudžiau saulės spindulius ir šiltą vėją, kuris tvirtai apkabina lekiant motoroleriu. Kur tave žavi lelijom nusėti ežerai… Saulės šešėliai. Palmėm nutiestas kelias. Kokosų giraitė. Tuščias paplūdimys, tik kelios apverstos žvejų valtys ir tolumoje traukiamas tinklas… Ir ereliai, nusiledžiantys taip žemai, kad, atrodo, gali ranka pasiekti. O pamatę žvejų jiems paliktą grobį, ilgai suka ratais, neria į smėlį, pagriebia ir vėl pakyla. Ir taip vienas, ir antras, ir trečias…

O tos juokingos žuvėdros, kvailai, bet labai tvarkingai išsirikiavę prie vandens tiesiog prašosi išbaidomos. Tada pakyla visu milžinišku būriu, kaip didelė paklodė, truputėlį išsibarsto ir vėl į vieną vietą, tik tolėliau, sutupia.

Gera, ramu, šilta. Žingsniuoji pakrante, tyliai šnekučiuojiesi su jūra ir negali patikėti, kad tu – čia.

---

O Varanasyje reikėjo pabūti ilgiau. Visa savo esybe jaučiu, kad ten tik patį viršutinį purvo sluoksnį ištyrinėjom, net sidabro kraštelių nepalietėm…

O ten reikia pabūti ilgiau. Tiesiog pabūti. Pabūti ir pajausti. Pabūti pasislėpus nuo žmonių… Ir patylėti, ir pažiūrėti į Gangą, ir pabandyti patikėti tuo, ką matai.

O jų tikėjimas… beribis, kaip vandenynas… ir tikras tikrų tikriausias, kaip medis, kurį matai ir žinai, kad jis yra, kurį apkabini ir jauti, kad jis yra. Visą laiką, kad save įtikinti, turi sau kartoti: „Ir jie šitaip tiki… Jie IŠ TIKRO taip tiki“. O tau sunku net ir patikėti, nes tavo vakarietiškom dogmom užterštas protas to tiesiog nesuvokia… Ir tada supranti, kad čia – kitoks pasaulis. Čia – ne tavo pasaulis… Net nesinori čia būti ir savo per daug suvokiančiu protu gadinti tos mistikos ir sklaidyti to tikėjimo… Nori, kad viskas čia taip ir liktų – nepaliesta. Bet viskas jau yra paliesta. Vakarietiškos rankos. Ir tryptelta vakarietiška koja. Užsimokėta vakarietiškais pinigais. O tada pagalvoji: liūdna…

---

Kaip as jaučiuosi, pagalvojus apie Indiją? – jaučiuosi be galo sentimentaliai ir labai intymiai, ir dažnai – labai prieštaraujančiai. Norisi vėl ten sugrįžti. Tik kitu laiku ir kitaip. Norisi patikėti, kad įmanoma atgimti žole ir augti toje aplinkoje, kvėpuoti tuo oru. Tiesiog būti. Kad nereikėtų nieko klausinėti ir nieko atsakinėti. Nes tiesiog taip yra. Tu- žolė. Ir tiek. Ir tu esi Indijoje. Tik taip įmanoma pajausti…

Šita kelionė neatsakė į nė vieną klausmą, į kurį tikėjausi, kad atsakys. Kaip sapnas – praėjo… Ir paliko dar daugiau klaustukų. Norisi grįžti ir viską išsiaiškinti. Tik baisu. Kad jų ir dar neatsirastų.

Ten būdama neprasikasiau pro kasdienybės purvą. Nepamilau. Nepradėjau nekęst. Priartėjau. Nutolau.